Sign up with your email address to be the first to know about new products, VIP offers, blog features & more.

Moterims labiausiai trukdo pasitikėjimo savimi trūkumas

Jau turbūt pastebėjot, kad be grožio reikalų, mane labai domina ir moterų pasitikėjimo, saviraiškos ir tobulėjimo klausimai (kai kurių asmenų vadinami tiesiog nieku:D). Taigi, vakar buvau labai įdomiam renginy, kuriame ne tik buvo pristatyti Go Forward Academy užsakymu atlikto tyrimo, atskleidusio, kas iš tiesų trukdo moterims siekti karjeros, rezultatai (rezultatus galite pažiūrėti ČIA), bet ir vyko tikrai įdomi diskusija apie lygias galimybes, šeimas, švietimą ir, žinoma, pasitikėjimą savimi.

Nuotr. Andrius Ufartas

O su pasitikėjimu, pasirodo, mums tikrai labai nekas. Iš vienos pusės, smagu, kai žinai, kad nesi viena:D, iš kitos, labai liūdna, kad dauguma mūsų esame tokios užguitos (beje, vyrų rezultatai taip pat nėra itin džiuginantys), jog net ir pelnytai apdovanotos užtarnautomis pareigomis, titulu ar laimėjimu, jaučiamės visai to nenusipelniusios.


Apsišaukėlio sindromas arba tiksliau fenomenas, pasirodo, pasaulyje yra toks populiarus, kad pakankina ne tik mus, paprastas mirtingąsias, bet ir Oskaro laimėtojas ir net Nobelio laureatus. Kaip jums? O aš dar maniau, kad čia mano vienos bėda, nu ir dar kelių dešimčių draugių ir sekėjų:D. Taiva, žinokit, nė velnio! Net ir garsiausios, daugiausiai pasiekusios moterys kartais jaučiasi visiškos nevykėlės, nežinančios nei ką daryti su savo gyvenimais, nei kaip pakilti karjeros laipteliais, nei kur slėpti tą sumautą Oskarą, kol dar niekas nesuprato, kad jis buvo įteiktas per klaidą:D.

Kartais aš atsibundu ryte prieš filmavimą ir galvoju: aš negaliu to daryti. Aš – apsimetėlė,  – yra sakiusi žavioji Kate Winslet. Arba vykdomoji Facebook direktorė Sheryl Sandberg, atskleidusi, kad vis dar pasitaiko rytų, kai ji atsibunda jausdamasi lyg apgavikė, nebūdama tikra, kad turėtų būti ten, kur yra. Arba talentingoji Meryl Streep, kuri, pasirodo, yra linkusi dažnai svarstyti, kodėl ją kas nors norėtų matyti filmuose, nes ji juk vis tiek nemoka vaidinti. Įsivaizduojat! Meryl Streep! Ta aktorė, kuri taip nerealiai suvaidino gerulę bosę filme Ir velnias dėvi Prada. Ta aktorė, kuri prajuokina visą Holivudą ir, aišku, mus. Atrodo, kaaaip taip įmanoma??? O va, pasirodo, įmanoma. Pasirodo, Apsišaukėlio sindromas nėra būdingas vien tik mums.


Mane pačią, kaip supratot, jis taip pat ištinka gan dažnai. Pakvietė dirbti be jokių CV ar konkursų, paaukštino pareigas, išsiuntė į nerealią komandiruotę, suteikė rubriką, parašė dėl bendradarbiavimo, pasidalijo straipsniu didžiausiame šalies portale ir pan. Atrodo, wow, kaip man kartais sekasi. Ir sekasi tai tikrai nepelnytai, nes aš gi nieko ypatingo nedarau. Tiesiog kažką parašau, kažką paorganizuoju, kažką dar nesąmoningo nuveikiu. Nes kur gi pripažinsi, kad galbūt esi talentinga, kad galbūt turi kaip tik tokias savybes, kurių ir reikia konkretiems darbams, kad galbūt tikrai esi verta TO ir dar net daugiau, o sėkmė čia išvis net nė prie ko

O kas, jei nustotumėm save menkinti ir atiduoti visus laurus kažkokiai mistinei sėkmei? Kas, jei dėl kiekvieno, net ir mažiausio laimėjimo, dėtume sau milžiniškus pasitikėjimo pliusus? Kas jai nustotume kartoti sau ir kitiems, kad nesame kažko vertos?

Nes esame. Vertos.

Džiuginančio darbo, aukštų pareigų, kompetenciją atitinkančio užmokesčio, puikių santykių, titulų, atostogų, malonumų, dovanų, komplimentų ir didelių svajonių.

Neatiduokime savo gyvenimo kažkokiai sėkmei, pakovokime su Apsišaukėlio sindromu, įpraskime dėti sau kasdien po riebų pasitikėjimo pliusą ir… tikrai ateis diena, kai panašių tyrimų rezultatai džiugins, o savo vaikams mes būsime patys geriausi įkvėpimo ir pasitikėjimo savimi pavyzdžiai.

Tai tiek! Dedu sau riebų pliusą!


Beje, norit išduosiu vieną paslaptį / svajonę, kurią prisiminiau perskaičiusi žodžius ant Go Forward Academy vizitinės?

Dar prieš rašydama šį tinklaraštį, aš peržiūrėjau filmą apie Beyoncé (labai rekomenduoju pažiūrėti)…

… ir supratau, kad aš, kaip ir tam filme (ir ne tik) skambančioje dainoje I Was Here, nenoriu tiesiog išnykti.

Aš noriu palikti savo pėdsaką ir noriu kažkaip, kažkuo, kažkada įeiti į istoriją. Žinoma, maniau, kad esu tik maža, niekam neįdomi mergaičiukė, kuri TIKRAI nieko gero šiam pasauliui pasiūlyti negali (hello, nepasitikėjime ir Apsišaukėlio sindrome), bet tada mane pasiekė tokia šiek tiek gal ir nuvalkiota, bet man iki šiol be galo patinkanti istorija apie berniuką, vaikštantį pajūryje ir mėtantį į vandenį išmestas į krantą jūros žvaigždes. Žvaigždžių buvo daug, o berniukas tik vienas, todėl darbas atrodė visiškai beprasmis. Tą jam pasakė ir pro šalį einantis vyras: kam tu mėtai tas žvaigždes, visų jų neišgelbėsi, tavo darbas juk neturi jokios reikšmės. O berniukas pakėlė nuo kranto dar vieną žvaigždę, įmetė ją į vandenį ir atsakė: tai vienai, kurią įmetu, turi. Ši istorija mane lydi iki šiol. Aš, kaip tas berniukas, rašau visai ne šimtams ar tūkstančiams sekėjų. Aš rašau tik TAI vienai, kuriai svarbu. TAI, kuri supras ir atras. Nesvarbu, ką. Įkvėpimą, drąsos ar tiesiog patį geriausią JAI veido kremą. Būtent taip aš palieku SAVO pėdsaką. Būtent taip aš kuriu SAVO istoriją. Kokia ji maža ar beprasmė kažkam beatrodytų.


Tiesa, užrašas ant Go Forward Academy vizitinės yra: Moterims, kuriančioms istoriją.

Linkiu kiekvienai iš Jūsų kurti pačią tikriausią, pačią įdomiausią ir pačią smagiausią SAVO gyvenimo istoriją ir nebijoti ja dalytis su kitais.

signature

Jūsų nuomonė

nuomonės