Sign up with your email address to be the first to know about new products, VIP offers, blog features & more.

Aš graži…

Ką tik parėjau iš filmo Aš graži… Taip filmas elementarus, nuspėjamas, daug kas pasakytų, kad visiškai lėkštas, bet… man jis patiko. Tebūnie, aš lėkšta. Ir ką..? Ir nieko. Buvo vietų, kai žiūrėdama filmą apsiverkiau. Daug kas pasakytų, kad esu nestabilios psichikos. Taip. Esu. Jautruolė, kuri apsiverkia net per animacinius filmukus. Ir ką..? Ir nieko.

Buvo laikas, kai iš vieno vaikino apie save išgirdau žodžius: graži, bet kvaila. Tai buvo mokykloje, paauglystėje. Ir nuo to laiko aš visuomet stengiausi įrodyti, kad nesu kvaila.

Po mokyklos įstojau studijuoti.

Deja, aplinkybės susidėliojo taip, kad įstojau į buvusį pedagoginį. Turbūt žinot, kokia yra plačiosios visuomenės nuomonė apie VPUšūdo mokykla, įstoja bet kas, mokinas bet kas, tiksliau, tik kvailiai. Taigi, dar mokykloje atsiradęs kvailelės randas manyje vis gilėjo. Baigiau bakalaurą, beje, beveik visų studijų metu buvau viena iš geriausių kurse (atleiskit, dėstytojai, už tai, kad visas skyrybos pamokas jau pamiršau:D) ir gaudavau papildomą tuometinės algos dydžio stipendiją iš JAV, bet tai visiškai nekėlė mano pasitikėjimo. Aš vis dar jaučiausi kvailelė.

Po bakalauro sugalvojau studijuoti magistrantūrą. Ir vėl… vien tam, kad kažkam įrodyčiau, jog aš nesu kvaila.

Tam išsirinkau tokią specialybę, į kurią tuo metu įstoti buvo sunkiausia – ES politika ir administravimas, tiesa Mykolo Romerio universitete, kuris tuo metu dar nebuvo, bet dabar jau yra vertinamas turbūt net prasčiau nei VPU. Mokslus baigiau, bet… kvailelės randas niekur nedingo. Tragiškai kritus Romerio prestižui, man net pasidarė gėda minėti savo mokslus. Nes, kas studijuoja VPU ir MRU? Tik kvailiai, kurie niekur kitur neįstoja. Ir net nesvarbu, kokio dalyko tu mokaisi, nesvarbu, kaip tau sekasi, nesvarbu net, ką tu išmoksti, vis tiek visuomenė vis bando tau užklijuoti etiketę – lūzeris.

Po to prasidėjo darbai. Kaip ir dauguma merginų, pradėjau nuo pardavėjos darbo. Dirbau Audime ir man sekėsi labai gerai. Aš moku parduoti, moku bendrauti su klientais, be to, esu nuovoki ir puikiai išmanau techninius darbus. Sekėsi puikiai, todėl praėjus metams nuo darbo pradžios, mane paskyrė naujai atidaromos parduotuvės BIG‘e vadove. Deja, tokioje vietoje atidarytoje parduotuvėje prieš 12 metų tiesiog negalėjo sektis (suprantu tai tik dabar), todėl, natūralu, apyvartų nebuvo, valdžios lūkesčių nepateisinome ir, neišlaikiusi kasdienio proto knisimo, po kelių mėnesių darbo aš išėjau. Ir žinot, ką tada galvojau? Kad aš, kvailelė. Nesugebėjau susidoroti su darbu (kas iš tiesų nebuvo lengva, nes tapau vadove tam kolektyvui, su kuriuo dirbau ir kaip pardavėja, taigi, man teko atlaikyti ne tik valdžios apyvartų klausimą, bet ir nebylų, bet puikiai jaučiamą komandos klausimą – kodėl ji, o ne aš tapau vadove?)…

Tada pradėjau dirbti ALAN DEKO. Administratore. Ir nesvarbu, kad toje kompanijoje buvau labai mylima, vertinama, dariau atsakingus darbus ir apskritai buvau generalinio direktoriaus patikėtinė ir mokinė (už ką iki šiol jam esu be galo dėkinga). Mano pareigos vadinosi – administratorė, o mes gi visi žinom, ką visuomenė galvoja apie administratores. Ir visai nesvarbu, ar tu esi antras žmogus įmonėje, ar į skambučius atsakanti mergina (kurios beje, taip pat dažniausiai turi kur kas daugiau pareigų nei atrodo), vis tiek esi TIK administratorė. Žmogus, kuris nelabai kažką sugeba…

Čia aš sutikau savo vyrą, kuris kartą, draugystės pradžioje, švelniai man leptelėjo: kvailute, tu mano… Ir tai vos per plauką netapo net normaliai neprasidėjusių santykių pabaiga. Mano didžiausią randą jis pamatė ir daugiau tai nepasikartojo.

Vėliau sekė vaiko auginimo atostogos. Tada vizažo kursai, renginių organizavimas, tinklaraštis, veikla IKONA.TV ir AŠ IKONA.

Ir žinot, ką? Aš vis dar jaučiuosi nepakankamai…

Vakar gavau velnių nuo vyro, nes, jo nuomone, aš nieko nedarau. Nedarau nieko, iš ko galėčiau užsidirbti. Nekuriu jokių info produktų, neprašau Jūsų kažką iš manęs pirkti, net nesiūlau Jums savo vizažistės ar konsultantės paslaugų.

O aš iš tiesų to nedarau. Nes kvailelės sindromas tai niekur nedingęs. Nes vis dar atrodo, kad aš nepakankamai žinau, nepakankamai  moku, nepakankamai gebu…

Ir tai yra didžiausias mano kompleksas.

Rašau dabar ir verkiu, kaip per tą filmą… nes garantuoju, kad daugumai žmonių aš atrodau visiškai kitokia. Kad atrodau gabi, energinga, pozityvi, siekianti savo tikslų, užsispyrusi ir pan.

Galbūt ir esu. Tik pati to nematau.

Nematau ir to, kad būčiau graži, patraukli ar kažkuo ypatinga. Kaip ir pagrindinė filmo Aš graži herojė.

Visos mes turime vienokių ar kitokių randų. Visos turime trūkumų, kompleksų ir matome save kitaip. Kaip filme sako herojė, vaikystėje, mes visos būname laimingos ir kupinos pasitikėjimo, bet tada… išgirsti vieną, kitą įžeidimą ir jie, griauždami tave iš vidaus, lydi visą gyvenimą.

Man 35-eri ir aš dar tik mokausi pamatyti save. Tikrąją save. Be jokių uždėtų, o tiksliau, pačios užsidėtų etikečių, be jokių dirbtinų kaukių ir fake pasaulio diktuojamų taisyklių.

Jaučiu, kad man sekasi.

Man vis mažiau rūpi kitų nuomonė. Man vis labiau sekasi įšdrįsti parodyti save ir nesirūpinti, kad kažkam tai nepatiks. Aš vis dažniau suprantu, ko aš iš tiesų noriu ir vis rečiau žaidžiu pagal kitų nustatytas taisykles.

Linkiu ir Jums akimirką sustoti ir pamąstyti, kas Jūs iš tiesų esate.

Pamatyti SAVE. Ir, svarbiausia, patikėti. SAVIMI.

Nuotr. Mindaugas Navickas

signature

Jūsų nuomonė

nuomonės